Ką turėčiau pavadinti šiuo žanru? Čia! „Muzikinis“ filmas, paremtas tikrais įvykiais. Tokių projektų yra visas sluoksnis, tačiau ne visiems režisieriams pavyksta atskleisti istoriją nepakenkiant tikrovei. Tuo pačiu metu sukurkite paveikslėlį, kuriame idealiai derinamas vaizdinis ir muzikinis diapazonas.
Pabandysiu dar kartą - „Bohemijos rapsodija“, „Madona: legendos gimimas“, „Amy“, „Rocketman“ - viskas aišku, tai muzikiniai filmai. Jie yra apie kultinius muzikantus ir, daugeliu atžvilgių, savo gerbėjams, kurie asmeniškai sakys „tikėk“ arba „netiki“. Su „beveik muzikiniu“ viskas yra daug sudėtingiau, kaip aš manau. Čia reikia atskleisti ne „žvaigždės temą“, o tam tikro laikotarpio temą (tas pats „Džiaze yra tik merginos“), specifinę etiketę („Cadillac Records“), konkrečią istoriją („Life in pink“) ir pan.
„Žaliojoje knygoje“ tarprasinė diskriminacija, vyravusi praėjusio amžiaus viduryje Amerikoje, kaip pavyzdį rodo ypač kietas muzikantas. Tai buvo laikai, kai juodaodžiai muzikantai jau turėjo teisę koncertuoti baltaodžiams, tačiau vargu ar buvo įmanoma būti su jais prie vieno stalo ir miegoti tame pačiame kambaryje.
Pradėjęs žiūrėti filmą tikėjausi kažko kito - muštynių, susidūrimų, nuolatinės įtampos, bet gavau netikėto ir malonaus. Kas tiksliai? Pasakojimas apie baltą italų vairuotoją ir juodaodį muzikantą, įterptą į puikų garso takelį ir puikią vaidybą.
Taigi, italų doltas ir ne visą darbo dieną dirbantis šeimos galva praranda darbą ir gauna laimingą bilietą negro pianisto asmenyje (arba, kaip aš galiu tai pasakyti tolerantiškiau? Juodas virtuozas!). Kam reikalingas vairuotojas, kuris žino, kaip suaugusiems spręsti netolerantiškos visuomenės problemas.
Yra tik viena problema - Viggo Mortensono personažas Tony'as Chatterboxas, o jis pats tikrai nesusijęs su žmonėmis, turinčiais kitokią odos spalvą. Bet! Gerai geriems žmonėms, o Donas Shirley yra geras žmogus, net jei jis yra visiškai priešingas Tony'ui Chatterboxui. Kartu jiems reikia nueiti ilgą kelią per Vidurio Vakarus, kur karaliauja jų pačių įstatymai, o Žalioji knyga juodiesiems keliautojams yra labai aktuali.
Nuostabus spektaklis priešingai - Viggo Mortenson / Mahershala Ali, balta / juoda, sekuliarizmas ir nerūpestingumas, erudicija ir paprastumas, vienatvė ir šeimos ryšiai. Šių dviejų vaidinimas toks gražus, kad likusių aktorių kadre paprasčiausiai nepastebi.
Ypatingas ačiū filmo kompozitoriui Chrisui Bowersui už garso takelį. Praėjusio amžiaus vidurio senos geros muzikos gerbėjams tai tikrai patiks.
Filmas kategoriškai nerekomenduojamas veiksmo gerbėjams - jo čia nebus. Bus malonus filmas apie įvykusius istorinius įvykius, be to, palyginti neseniai. Savo hitu „beveik muzikinio“ kino teatre aš jį pastatyčiau į vieną lygį su „Cadillac Records“ ir Adrianu Brody.
Asmeniškai aš suprantu, kodėl buvo gauti „Oskarai“ ir „Auksiniai gaubliai“, taip pat pradedu suprasti, kodėl Mahershala Ali, šiame filme vaidinusi Doną Shirley, tampa vis populiaresniu Holivudo aktoriumi ir net pakeičia Wesley Snipesą kaip „Blade“.
Išsami informacija apie filmą
P.S. Labai mylėdamas smulkmenas, radau įdomų faktą, kuriame vis dėlto yra spoileris nežiūrintiems žiūrovams - Donas Shirley kartu su Tony Chatterboxu išėjo į kalėjimą už tai, kad vairuotojas nustūmė netolerantišką policininką į žandikaulį. Tiesa, įvykiai vyko dar vienos muzikanto kelionės metu, kas nepakeičia to, kas nutiko, prasmės. Pianistas, teisėtai gavęs vienintelį skambutį, paskambino prezidento Kennedy broliui Robertui, kuris tuo metu buvo generalinis prokuroras. O Robertas Kennedy išties barė policiją, kuri iškilų muzikantą pasodino už grotų.
Autorius:Olga Knysh
